Kvietimas!

Mieli Meno blogerių klubo nariai!

Mareko Krzyżaneko nuotrauka

VšĮ Kultūros kiemas kviečia į 

DR. MARTYNO PETRIKO

viešą paskaitą

LIETUVIŲ IR LENKŲ TEATRO RYŠIAI XX A.: MISIJA ĮMANOMA

 Paskaita vyks vasario 20 d., 17 val. VDU menų galerijoje „101“, Laisvės al. 53.  

Maloniai kviečiame!

Rėmėjai: Vytauto Didžiojo universitetas, Menų fakultetas, Teatrologijos katedra  

Laisvės al. 53, 44309 Kaunas, Lietuva www.vdu.lt 

Lietuvos mokslo taryba Gedimino pr. 3, 01103 Vilnius, Lietuva www.lmt.lt

Kvietimas Meno blogerių klubo nariams

Sveiki, meno blogeriai!

VDU teatras Meno blogerių klubo nariams dovanoja kvietimą į spektaklį:
Gruodžio 19 d., ketvirtadienį 19 val.
Yasmina Reza ATSITIKTINIS ŽMOGUS
Rež. Jonas Vaitkus
Vaidina Arvydas Dapšys ir Goda Piktytė.

VDU teatras (S. Daukanto g. 27, Kaunas)

Meno blogerių klubo susitikimas ŠIANDIEN!

Sveiki, esami (ir būsimi) meno blogeriai!

Visi susitinkame gruodžio 10 d., antradienį, 16 val. Kauno fotografijos galerijoje  (Vilniaus g. 2, Kaunas).

Įdomus renginys!

Gruodžio 5 d., ketvirtadienį, 17. 30 val. Kauno fotografijos galerijoje  (Vilniaus g. 2, Kaunas) atidaroma prancūzų fotografijos klasikų paroda. Parodoje bus eksponuojami humanistinės fotografijos atstovų Willy'io Ronis, Roberto Doisneau, Edouardo Boubat, Jean-Philippe'o Charbonniere, Izis, Sabine'os Weiss bei Williamo Kleino originalūs, daugiausiai vintažiniai, atspaudai. Paroda sudaryta iš privačių kolekcijų rinkinių.

Robert Doisneau. Bučinys prie miesto Rotušės, 1950.

Maloniai kviečiame dalyvauti.

Paroda veiks iki 2014 m. sausio 12 d.

Įėjimas nemokamas

Parodą remia LR kultūros ministerija

Willy'io Ronis, Roberto Doisneau, Edouardo Boubat, Jean-Philippe'o Charbonniere, Izis, Edithos Weiss – prancūzų fotografijos klasikai ir vieni žymiausių XX a. fotografijos meistrų. Williamas Kleinas – amerikietis, bet vis dėlto kaip menininkas susiformavęs būtent Prancūzijoje. Daugelis šių fotografų priklausė naujai įsteigtoms fotoagentūros Rapho ir Magnum, atstovavusioms humanistinę fotografiją ir užtikrinusioms jos sklaidą, dirbo to meto svarbiausiuose žurnaluose, tokiuose kaip “Life”, “Vogue”. Kone visų šių fotografų darbai 1955 m. buvo įtraukti į vieną reikšmingiausių fotografijos parodų istorijoje – Edwardo Steicheno "Žmogaus šeima”.

Nors humanistinė fotografija nėra vienalytė ir kone visi autoriai skiriasi individualiu kūrybiniu braižu, vis dėlto visus šiuos fotografus sieja dėmesys žmogui ir kasdieniam jų gyvenimui, juos supančiai aplinkai. Miesto gyvenimas, paprasti žmonės ir jų aplinka tapo svarbiausiu  fotografavimo objektu. Fotografai stengėsi užčiuopti tikrą žmoniškumą, užfiksuoti universalių vertybių apraiškas, kurios, nors ir įgydamos skirtingas formas, visada buvo svarbiausias humanistinės fotografijos objektas.

VDU Menų fakulteto studentai apie Vytauto V. Stanionio parodą „Nuotraukos dokumentams“ Kauno fotografijos galerijoje

„Žengiant Vilniaus gatvės akmenuotu grindiniu nematau pabaigos. Kiekvienas kelio akmuo mane verčia svyruoti, žingsniai nesaugūs, ganėtinai jautrūs. Padų pagalvėlės jaučia kiekvieną lauko riedulio briauną, kaip  nuostabu, kad galiu jausti tai, ko niekada nesusimąsčiau. Juk šis kelias toks vienintelis pasaulyje, unikalus dėl kiekvienos savo dalelės, kiekvienas ten esantis akmuo yra skirtingas, savo forma, spalva, faktūra. Todėl besišypsodama žengiu į priekį, lyg vingiuotu nesibaigiančio gyvenimo keliu. Tokia melancholiška nuotaiką išsinešiau iš Vytauto V. Stanionio parodos „Nuotraukos dokumentams“. Ten esančios nuotraukos vienintelės tokios, ten pavaizduoti žmonės vieninteliai tokie su savo unikaliomis ir nesibaigiančiomis istorijomis.“

Greta

„Brangus dienorašti,

Atsiprašau, neatverčiau tavęs jau gal dvi savaites – mokslai spaudė. Atlaisvėjus prieš porą dienų nubėgau parodon, į Kauno fotografijos galeriją, galvoju, reikia ir į žmones išeiti. Juolab, kad paskutiniu metu apskritai niekur eiti nesinorėjo – šalta jau Lietuvoj, vėjuota, dažnai lyja, o ta drėgmė iki kaulų skverbiasi. Tikėjaus, kad parodoj bus šilčiau kažkiek – tiek fiziškai, tiek dvasiškai, gal atrasiu kažką artimo sielai. Deja deja.. Ten – vien juoda-balta, kabo dokumentinės nuotraukos po du žmones vienoje, ir jaučiu, kaip šiurpuliukas per nugarą perbėga.. Eilėm šįkart nerašysiu, negaliu – nepakelia ant sparnų šitos fotografijos, paveikslo nutapyt irgi nelabai pavyktų.. Galiu rašyt tik tekstą, pliką, nespalvotą, tačiau gryną, tokį, kokia ir paroda.“

Giedrė

Apie Patricios Piccinini kūrinį „Laukiamas svečias“ Kauno bienalėje

„Povo grožis neatlieka jokių realių funkcijų, jis nepadeda nei išgyventi, nei apsisaugoti. Tai kontrastuoja su atgrasiais mutanto nagais, apgaubiančiais mergaitę ir galinčiais ją apsaugoti. Naujos gyvybės formos kuriamos siekiant jų naudos žmonijai, tai turi vienaip ar kitaip pasitarnauti. Tačiau mergaitė mutantą tyrinėja tokį, koks jis yra, atmetant jo kitoniškumą, nes vaiko sąmonė dar nėra paveikta visuotinių grožio standartų ir supratimo, kas yra normalu, o kas tą ribą peržengia.

Žvelgiant siužetiškai šis darbas kelia daug neaiškumų ir nesusipratimų. Sukuriama opozicija tarp mergaitės ir mutanto bei povo, ir formaliai atrodo, kad kažkuri iš dalių yra šiame darbe  nereikalinga. Tačiau kas yra išlaikoma tarp jų – tai sujauktos lovos erdvė, sujungianti viską į vientisą darinį, todėl šį darbą galima suskaidyti lyg triptiką. Pirma jos dalis būtų povas, antroji – tarpinė jungtis – lova, atskleidžianti įsivyravusią netvarką, o trečioji dalis galėtų būti mergaitė ir mutantas, leidžianti klausti kas vis dėlto yra grožis ir ar įmanomas nesuinteresuotas žvilgsnis, kuris atsiskleidžia pove kaip išsaugant povo grožį sukuriama iškamša.“

Matas

VDU Menų fakulteto studentai: apie vieną Kauno bienalės kūrinį

„Ar jauteisi kada plėšomas visuomenės į skutelius, daužomas į gabalus ir sulipdomas į disharmonišką artefaktą? Ar visada buvai užtikrintas savo individualumu ir ryžtu griauti primityvios visuomenės stereotipines nuostatas? Nejaugi niekada nekaltinai aplinkos ir nesijautei  tarsi identiteto ieškojimo labirinte, kurio radimas protiškai ir kūniškai mąstančiam sutvėrimui yra tiesiog neįmanomas? Ir, kita vertus, ar pakankamai ieškojai savojo tikrojo identiteto? Štai kokie klausimai, ir net dar įvairesni, aplanko pamačius Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės instaliaciją „Absoliuti lygybė“ bei susikoncentravus ne į kūrinio pavadinimą, ne į autorių garsiai išsakytą kūrinio idėją, tačiau į mano pačios apmąstymų ir fantazijos gelmes.“

Rugilė

„O kur pasislėpęs Waldo? Pirmas klausimas kilęs mano galvoje apžiūrėjus Ai Ito darbą „Niujorkas Niujorkas“. Jeigu nežinot apie kokį čia dalyką kalbu, tuomet trumpai paaiškinsiu - Amerikoje ir Kanadoje taip vadinamas animacinis personažas iš vaikiškų knygelių, kurį reikia surasti tarp gausybės žmogeliukų. Britai norėjo atsiskirti nuo amerikiečių ir tą patį personažą pavadino Wally. Vis dėlto, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Kodėl aš kalbu apie jį? Šiame Ai Ito darbe, kuris buvo pristatytas Kauno Bienalėje ieškojau būtent šito žmogeliuko su John Lennon apvaliais akiniais ir jūrininko dryžuotais marškinėliais.“

Loreta